Mano vardas Vanessa Ong. Gimiau Singapūre, bet mano gyvenimas nuo pat vaikystės buvo kelionė per šalis ir kultūras. Tėvai – mišri šeima, mama iš Vietnamo, tėtis – singapūrietis su kinų šaknimis. Vaikystėje mes dažnai kraustėmės: pirmiausia į Malaiziją, paskui į Tailandą, o kai man buvo dvylika – į Europą. Olandija tapo antraisiais namais beveik dešimčiai metų.
Ten baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti literatūrą ir komunikaciją. Bet visada jaučiau, kad kažko trūksta. Miestas, kuriame gyvenau, buvo gražus, tvarkingas, bet man jis buvo per daug „užbaigtas“. Trūko netikėtumo, trūko to, ką vėliau radau Lietuvoje.
Kaip atsirado Lietuva
Į Lietuvą atvažiavau pirmą kartą prieš septynerius metus. Draugė iš universiteto pakvietė į vestuves Vilniuje. Aš planavau pabūti savaitę. Pasilikau mėnesiui. O po metų jau ieškojau būsto čia.
Man patiko, kad čia viskas yra „nebaigta“. Kad žmonės dar turi erdvės būti savimi, o ne tik vaidinti vaidmenis. Kad miškas yra visai šalia miesto. Kad gali išeiti į gatvę ir sutikti žmogų, kuris nusišypsos be jokios priežasties. Kad žiema yra tikra, o ne tik kalendorinė data.
Čia pradėjau rašyti. Ne todėl, kad norėjau tapti rašytoja. O todėl, kad norėjau išsaugoti akimirkas. Užrašyti tai, ką matau, jaučiu, pastebiu. Kad nepamirščiau, kaip atrodo šviesa ant sniego vasario mėnesį. Kaip kvepia lietuviška duona kepykloje sekmadienio rytą. Kaip tylu gali būti ežero pakrantėje rugsėjo pabaigoje.
Kodėl šis dienoraštis
Aš nerašau „patarimų“. Nerašau, kaip „gyventi geriau“ ar „tapti laimingesniam“. Aš tiesiog dalinuosi tuo, kas man svarbu tuo metu. Kartais tai ritualas su kava. Kartais – netikėtas skonis virtuvėje. Kartais – knyga, kuri privertė sustoti. Kartais – ilgas pasivaikščiojimas be tikslo.
Man atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje mes per daug skubame „pagerinti“ savo gyvenimą. O kartais užtenka tiesiog jį pastebėti. Pastebėti ir įvertinti tai, kas jau yra.
Šis dienoraštis – mano būdas tai daryti garsiai. Ir jei kas nors, skaitydamas šias eilutes, taip pat sustoja ir pagalvoja „taip, aš irgi tai jaučiu“ – vadinasi, aš ne viena.
Kas man svarbu
Svarbu laikas be ekrano. Svarbu pokalbiai, kurie neturi tikslo. Svarbu maistas, pagamintas be recepto ir be skubos. Svarbu knygos, kurios lieka su tavimi ilgai. Svarbu žmonės, su kuriais gali tylėti ir nesijausti nejaukiai.
Aš vis dar mokausi sulėtinti žingsnį. Vis dar kartais pamirštu ir vėl pradedu skubėti. Bet kiekvieną kartą, kai grįžtu prie savo mažų ritualų, prie rašymo, prie tylos – jaučiu, kad vėl esu ten, kur turiu būti.
Ačiū, kad esi čia. Jei nori pasikalbėti – rašyk. Visada atsakau.