Yra dienos, kai man reikia išeiti iš namų be jokio plano. Be žemėlapio telefone, be „kiek žingsnių padariau“ programėlės, be minties, kad „reikia pasportuoti“. Tiesiog išeiti ir eiti ten, kur kojos neša.
Kai miestas tampa nauju
Gyvenu mieste jau kelerius metus, bet vis dar atrandu gatves, kuriose niekada nebuvau. Kartais užsuku į kiemą, kuriame auga senas kaštonas, ir sėdžiu ant suoliuko dešimt minučių. Kartais einu iki upės ir tiesiog stoviu ant tilto, žiūrėdama, kaip plaukia vanduo.
Šios klajonės neturi tikslo. Jos neturi „naudos“. Ir kaip tik todėl jos yra vertingos. Jos primena, kad gyvenimas nėra tik judėjimas iš taško A į tašką B.
Ką atrandu eidama
Dažniausiai – smulkmenas. Įtrūkusią plytelę su įdomiu raštu. Parduotuvės vitriną, kurioje stovi senovinis arbatinukas. Pokalbio nuotrupą pro atvirą langą. Kvapą iš kepyklos, kuris primena vaikystę.
Kartais sutinku žmones, su kuriais pasikeičiame šypsena. Kartais – ne. Svarbu ne tai. Svarbu, kad einu ir stebiu. Kad esu ne tik savo mintyse, bet ir pasaulyje.
Grįžimas namo
Po tokios klajonės grįžtu namo visada šiek tiek kitokia. Ne todėl, kad kažką „išsprendžiau“ ar „atradau“. O todėl, kad leidausi būti. Leidausi pasauliui veikti mane, o ne atvirkščiai.
Kartais parsinešu mintį, kartais – tik nuovargį kojose. Abu dalykai yra gerai. Abu yra dalis to paties – gyvenimo be privalomo tikslo.
Jei kada nors pajusi, kad diena per daug „suplanuota“ – pabandyk. Išsiimk telefoną iš kišenės, pasuk į gatvę, į kurią paprastai nesuki. Ir tiesiog eik. Pamatysi, ką atrasi.