Kartais man atrodo, kad dienos bėga per greitai, o aš nespėju net pastebėti, kaip jos praeina. Todėl prieš kelerius metus pradėjau sąmoningai kurti mažus ritualus – ne tam, kad gyvenimas taptų „geresnis“ ar „produktyvesnis“, o tiesiog kad jis būtų labiau mano. Kad būčiau labiau čia.
Rytas be telefono
Pirmas dalykas, kurį padariau – nustojau griebti telefoną iškart po to, kai atsimerkiu. Anksčiau tai buvo automatiškas veiksmas: šviesa, ekranas, naujienos, pranešimai. Dabar pirmas mano judesys – atsukti langą arba tiesiog pabūti lovoje kelias minutes tyliai. Kartais net užsimerkiu ir klausausi, kaip namas atsibunda: vandens garsas iš virtuvės, paukščių balsai už lango, jei vasara.
Šis paprastas pokytis davė netikėtai daug. Aš pradedu dieną ne nuo kitų žmonių minčių ir reikalavimų, o nuo savo. Tai nedidelis, bet labai ryškus skirtumas.
Kava kaip ceremonija
Kava man nėra tik gėrimas. Tai dešimties minučių ritualas, kurio metu nieko daugiau nedarau. Neatsidarau kompiuterio, nežiūriu į telefoną. Tiesiog stoviu virtuvėje, pilu vandenį, malu pupeles (jei turiu laiko) arba tiesiog užpildu. Kvapas, garai, šiluma puodelyje – visa tai tampa savotišku inkaru.
Kartais sėdžiu prie stalo ir tiesiog žiūriu pro langą. Kartais skaitau kelis puslapius knygos, kurią palikau ant palangės. Svarbu ne tai, ką darau per tą laiką, o tai, kad darau tai sąmoningai ir be skubos.
Vakaro užbaigimas
Vakare mėgstu užsirašyti tris dalykus, kurie įvyko per dieną ir kuriuos noriu prisiminti. Ne laimėjimus ar „pasiekimus“, o paprastus dalykus: „šiandien mačiau labai gražų debesį“, „pokalbis su kaimyne buvo šiltas“, „naujas prieskonis sriuboje pavyko“. Tai padeda užbaigti dieną ne su „ką dar nespėjau padaryti“, o su „kas buvo“.
Kartais užrašau ir tai, kas buvo sunku. Ne tam, kad analizuočiau, o tiesiog kad išleisčiau iš galvos. Popierius tampa saugykla.
Kodėl tai veikia man
Aš nesiekiu tobulumo. Kartais ritualai nutrūksta savaitei ar net mėnesiui. Grįžtu prie jų tada, kai pajuntu, kad vėl prarandu ryšį su savimi. Ir kiekvieną kartą tai būna šiek tiek kitaip – nes aš pati keičiuosi.
Svarbiausia ne tai, kad ritualai būtų „teisingi“ ar „efektyvūs“. Svarbiausia, kad jie yra mano. Jie padeda man jaustis, kad gyvenu ne tik tarp darbų ir planų, bet ir tarp tų mažų, tylių akimirkų, kurios iš tikrųjų ir sudaro gyvenimą.
Jei ir tau patinka idėja sulėtinti žingsnį – pabandyk pradėti nuo vieno mažo dalyko. Tik vieno. Ir pažiūrėk, kas nutiks po savaitės.