Yra knygų, kurias perskaitai ir užmiršti po savaitės. O yra tokių, kurios lieka. Jos tampa dalimi tavęs – ne todėl, kad jose yra „naudingos informacijos“, o todėl, kad jos kažką paliečia viduje. Aš jas vadinu tyliais pašnekovais.
Kai knyga randa tave
Kartais knyga pasirodo pačiu tinkamiausiu metu. Prieš porą metų lentynoje radau seną romaną, kurį buvau pradėjusi prieš dešimt metų ir nebuvau baigusi. Tada jis man pasirodė per lėtas. Dabar – lygiai tas, ko reikėjo. Tarsi knyga būtų laukusi, kol aš subręsiu jai.
Tai vienas iš stebuklų, kuriuos suteikia skaitymas: tu keitiesi, o knygos lieka tos pačios, bet jų prasmė keičiasi kartu su tavimi.
Ne apie siužetą, o apie atmosferą
Man vis mažiau rūpi, kas atsitiks pabaigoje. Daug svarbiau, kaip knyga jaučiasi. Kaip ji kvepia (tikrai, kai kurios knygos turi savo kvapą – popieriaus, rašalo, laiko). Kaip jos sakiniai skamba galvoje. Kaip po jos užvertimo pasaulis atrodo šiek tiek kitaip.
Yra autorių, kurių balsą girdžiu net tada, kai neskaitau. Jie tampa vidiniais pašnekovais. Su jais galima ginčytis, sutikti, tylėti kartu.
Knygų lentyna kaip žemėlapis
Jei pažiūrėčiau į savo lentyną, pamatyčiau ne tik knygas, bet ir savo gyvenimo etapus. Ten yra knygos iš Singapūro laikų, iš pirmųjų metų Olandijoje, iš kelionių, iš laikotarpio, kai daug galvojau apie tylą. Kiekviena knyga – tai vieta, kurioje buvau tuo metu.
Kartais perku knygas ne todėl, kad noriu jas perskaityti dabar, o todėl, kad noriu turėti jas šalia ateityje. Tarsi ruoščiausi susitikimams, kurie dar neįvyko.
Skaitymas be tikslo
Aš nebesiekiu „perskaityti daugiau“ ar „išsilavinti“. Skaitymas man yra būdas pabūti su savimi be jokio tikslo. Kartais atidarau knygą bet kurioje vietoje ir skaitau vieną puslapį. Kartais – visą naktį. Nėra plano. Yra tik noras.
Ir galbūt todėl knygos man tokios svarbios. Jos nemoko gyventi „teisingai“. Jos tiesiog yra. Ir tai užtenka.